Įmonės pavargsta nuo susitikimų
Augant verslui susitikimų organizacijoje dažnai daugėja, tačiau aiškumo — ne visada. Straipsnyje dalinuosi įžvalgomis iš praktikos apie koordinaciją, komunikaciją ir kodėl organizacijos ilgainiui pradeda pavargti nuo nuolatinio „susiderinkim“.
11/5/20251 min read
Susitikimų kiekis dažnai pradeda augti kartu su pačiu verslu. Iš pradžių tai atrodo visiškai natūralu — daugiau projektų, daugiau žmonių, daugiau koordinavimo, daugiau poreikio susikalbėti.
Tačiau tam tikru momentu organizacijose atsiranda labai įdomus jausmas: visi nuolat susitikimuose, bet aiškumo kažkodėl nemažėja.
Ir dažniausiai problema būna ne pačiuose susitikimuose.
Per praktiką matau, kad susitikimai dažnai tampa bandymu kompensuoti kitus organizacijos veikimo trūkumus:
neaiškias atsakomybes,
silpną komunikaciją,
sprendimų vilkinimą,
koordinacijos stoką,
arba nuolat besikeičiančius prioritetus.
Tokiose situacijose susitikimai pradeda atlikti ne sprendimų priėmimo, o „bendro situacijos gaudymo“ funkciją. Žmonės renkasi tam, kad suprastų, kas apskritai vyksta organizacijoje. 😄
Ypač tai jaučiasi augimo etape, kai verslas plečiasi greičiau nei pati organizacijos struktūra. Atsiranda daugiau komandų, daugiau projektų, daugiau tarpusavio priklausomybių. Informacijos kiekis didėja, tačiau informacijos aiškumas — ne visada.
Harvard Business Review tyrimuose gana dažnai minima, kad darbuotojai visame pasaulyje reikšmingą darbo laiko dalį praleidžia susitikimuose, kurie nesukuria aiškios vertės ar sprendimų. O „Microsoft Work Trend“ analizėse pastebima, kad nuolatinis susitikimų ciklas tampa viena dažniausių priežasčių, kodėl žmonės jaučia nuovargį ir nebespėja atlikti realaus darbo.
Praktikoje tai dažnai atrodo labai pažįstamai:
po susitikimo organizuojamas dar vienas susitikimas,
susitikime aptariama, kad reikia „atskirai susiderinti“,
o po savaitės dalis klausimų vis tiek grįžta į tą patį status meetingą. 😄
Per savo darbą dažnai matau, kad organizacijoms tam tikrame etape pradeda reikėti ne daugiau susitikimų, o daugiau aiškumo:
kas priima sprendimus,
kaip juda informacija,
kokie prioritetai svarbiausi,
ir kur apskritai baigiasi koordinavimas, o prasideda veikimas.
Įdomiausia, kad stipriausiai veikiančiose organizacijose dažniausiai jaučiasi ne didesnis kontrolės lygis, o mažesnis triukšmas. Žmonės aiškiau supranta savo atsakomybes, sprendimai juda greičiau, o komunikacija tampa ne nuolatiniu „catch-up“, o realiu pagalbos įrankiu veikti.
Nes tam tikrame augimo etape organizacijos pradeda pavargti ne nuo darbo kiekio. Dažniausiai jos pavargsta nuo nuolatinio persiderinėjimo. 😄
Kontaktai
Susisiekite ir aptarkime jūsų verslo poreikius
Susisiekite
loreta.dainyte@gmail.com
+37061155660
© 2025. All rights reserved.
